Ne, Suomijoj nebuvom.

Kai jau antro aukšto mūrijimas rugpjūčio mėnesį ėjo į pabaigą, „statybiorai” nusprendė atsikvėpti. Ta atsikvėpimo proga su D išlėkėm pasivažinėti į artimąjį užsienį. Kelionė nebuvo per daug planuota, nerezervavom jokių nakvynių iš anksto, nieko. Žinojom tik kur važiuosim daugmaž. O idėja gimė taip: P mėgsta atsidaryt žemėlapį ir žiūrėt dalykus. Vieną kart taip žiūrėdamas užtikau tokią foto:

Gal ir ne šitą, bet panašią tada

Parodžiau D ir sako varom kada nors. Tai va taip ir gavos.

Pasiruošimas

Esminis pasiruošimas turbūt buvo su automobiliu. Taip jau susidėliojo datos, kad reikėjo TA praeiti ir tepalus pasikeisti, o TA paskutinės dienos nemėgstu laukti, tai pasirūpinau viskuo iš anksto ir sėkmingai. Ir benzininiai ristūnai buvo pasiruošę į kelionę. Vakarą prieš kelionę susikrovėm visą turėtą savo ir ne savo „campinimo” įrangą, įskaitant ir dvi palapines (nes negaila vietos bagažinėj).

Dar vienas pasiruošimo momentas buvo, kai ieškojom vienkartinių grilių… Paskutinę naktį. Sumąstėm, kad mobilios šašlykinės nesivešim, geriau nusiperkam vienkartinių, juolab kad niekad dar nebandėm. Tai paieškas pradėjom gal 21h, apvarėm porą Vilniaus maximų, porą Lidl (išvis Lidl’e kai pas darbuotoją paklausėm, tai sakė sorry, I don’t speak Lithuanian), googlinom, aišku visokie pigu.lt tai turi, na ir galop sėkmingai šturmavom Rimi ir gavom tų šašlykinių.

Važiuoti pirmyn sugalvojau ne tradiciškai, per „via baltica” o rytine Latvijos ir Estijos dalimi, ir čia susidūrėm su problemom, kad nelabai pavyksta rasti ten kokių gi lankytinų objektų. Bet problemą greit išsprendžiau parašydamas savo pažįstamai latvei iš Erasmus studijų laikų Danijoje, ir ji greit suorganizavo lankytinų objektų rytinėj Latvijos dalyje. Estijoje susiradome ir patys.

1 diena ir Pravalas

Pirma diena prasideda Pravalu valgant sumuštinius vos už 40km nuo Vilniaus. Ir taip, su sumuštiniais buvo viskas labai gerai, D juos pagamino pačius skaniausius, ir net su degalinės kava buvo viskas gerai, bet tiesiog:

Ir ežeras vadinasi Pravalas, nieko čia nepadarysi.

Pirmas lankytinas objektas buvo Zarasai. Turi ten jie tokį kietesnį apžvalgos ratą, tai pasivaikščiojom ir mes, juolab laikas mūsų niekur nespaudė.

Kitas objektas buvo Latvijoj – antras pagal dydį Latvijos miestas – Daugpilis. Skamba pompastiškai, bet to miesto dydis kaip kokie Šiauliai ar Panevėžys tiek pagal gyventojų skaičių, tiek pagal plotą. Miestas ant tiek patiko, ir tiek daug lankėmės, kad neradau nei vienos nuotraukos. Kalbant rimtai pasivaikščiojom po Daugpilio tvirtovę ir pažiūrėjom į centriuką pro automobilio langą, tai fakto, kad 56% miesto gyventojai yra rusakalbiai net nepajutom.

Kitas dienos sustojimas buvo Angluona, kur manoma, kad buvo nužudytas mūsų karalius Mindaugas. Angluona turi didelę baziliką su dideliais plotais. Kaip tyčia tą dieną dar vyko ir kažkokie atlaidai, daug žmonių, palapinių kur galima nusipirkti dalykų. Teko pabendrauti ir su braliukų pareigūnais – patikrino ženklų draudžiančių stovėjimą pastabumą – sufeilinau (bandos jausmas suveikė, kad visi taip jau pastatę). Bet pokalbis vyko draugiškai, tad jokios baudos negavau. Kaip ir Lietuvoj taip ir Latvijoj policija gerėja, tai be problemų pasikalbėjom angliškai. Kadangi neesam abu baisiai religingi – nesimeldėm ilgai. Apžiūrėjom, pasivaikščiojom ir judėjom toliau.

Po Angluonos dar bandėm Preiliuose nulėkt į sraigių fermą, bet kažkaip užsukom į nuošalią sodybėlę – tuštoka, nejauku, tai greit spaudėm gazą iš ten.

Suvenyrinė foto draugams iš Maltos salos/šalies.

Ir paskutinis dienos tikslas buvo gražus ir visai kurortinis miestelis – Alūksnė. Tik diena prasidėjusi Pravalu ir baigėsi pravalu. Planavom užlipti į apžvalgos bokštą, bet jau einant link jo lietaus dievai Latvijoje nebuvo svetingi, ir kai „piso” lietaus, tai maža nepasirodė. Pirminis planas buvo nakvoti palapinėje – kempinge, o, bet, tačiau, kai viskas tvinti pradėjo aplink, tai baloj miegoti didelio noro nebuvo. Atsidarėm visus žinomus nakvynės app’sus ir teko pasiimti nakvynę už 70EUR pas Jolantą blė. Ir Jolanta tai čia ne teta Jolanta, o viešbutis Jolanta. Na bet bent viešbučio maistas buvo geras, nors ir ilgai karbonadą mano* mušė.

*D pastaba: tu burgerį ir sriubą valgei, šnicelis buvo mano.

Vienok tas totalinis googlės sekimas gal ir neblogai. Lengva paskui pažiūrėt kur buvai ir blog’e parodyt.

Dienos maršrutas

Antra diena ir kelionė per Rusiją

Diena taip pat prasidėjo pravalu. Ir nors lietaus dievai apsiramino, bet norėtas aplankyti bokštas pasirodo yra mokamas ir ankščiau 11h ryto nelabai kas turi noro ten ateiti. Tai tiek laiko laukti neatrodė labai protinga. Pavaikštinėjom miško takeliais, prie ežero ir grįšim kitą kartą. Juolab, kad miestelyje vyko intensyvūs darbai, tiesiamos gatvės, tolumoj matėsi tvarkomi rūmai, tai kitą kartą bus dar gražiau.

Alūksnė

Movėm iš Alūksnės kito lankytino objekto link Estijoj. Tik pervažiavus sieną pasitiko ženkliai geresni keliai. Vis gi tenka pripažinti, kad estukai tvarkosi geriau.

Nuo kokio tais bokšto Estijoj

Kitas lankytinas objektas buvo Piusa urvai. Urvai atsirado su žmogaus pagalba žinoma, nes senais laikais kažkur nuo 1922 iki 1966 ten buvo kasamas kvarcinis smėlis, iš kurio gamindavo stiklą. Vėliau apleidus kasyklas dėl tinkamos drėgmės ir temperatūros urvus apgyvendino šikšnorsparniai. Objektas mokamas, kainos nebepamenam, bet krikščioniška. Viskas vyksta seansais su gidu (anglų arba rusų kalbomis).

Urvuose.

Kad jau aplankėm urvus, tai buvo garbės reikalas pralėkti ir per Rusijos teritoriją, nes buvo netoli. Be patikrinimų, be pasienio posto, be vizos ir legaliai! No joke. Taip jau nutiko, kad po Estijos nepriklausomybės kelias, jungiantis dvi Estijos gyvenvietes Lutepää ir Sesniki, atsidūrė Rusijos teritorijoje (kažkada gilinausi, tai tarptautinė teisė čia kalta, o ne Rusija). Kadangi kaimynė yra draugiška, tai leidžia tuo keliu naudotis ir toliau, su sąlyga, kad važiuojant niekad ten nestosi, net jei mašina suges vistiek nestosi, pėškom išvis draudžiama kelti koją ten. Teoriškai sustojus ar pasirodžius ne transporto priemonėje, turėtų supakuoti. Internete žmonėms kyla klausimų kiek lėtai važiuot reiktų, kad skaitytųsi važiavimu, bet to netikrinom. Daugiau info: https://en.wikipedia.org/wiki/Saatse_Boot

Špygas laikiau, kad mašina nepavestų

Toliau gi varėm prie Peipaus ežero daryt improvizuotų pietų, kur D pažadėjo lauko sąlygomis pagaminti sriubos, o aš pažadėjau skaniais koncervais pavaišinti. Sriubą valgėm kartu, koncervus kirtau vienas. Ir dar gėrėm nuostabaus skonio Nescafe 3 in 1. Ne, nenuostabaus. Nuvažiavus dar turėjau mintį ir pasimaudyti, bet kažkaip nemalonus vėjas buvo, kuris ne tik maudytis norą numušė, bet ir sriubą trukdė išvirti lauko sąlygomis. Bet kadangi turistavimo infrastruktūra nebloga, tai dujinę viryklę kišom į lauko šašlykinę, kad paslėptumėm nuo vėjo, nes gal ir iki vakaro nebūtų išvirę.

Pavalgę varėm toliau į šiaurę, pasigrožėjom visokiomis „fancy” sodybomis aplink Peipaus ežerą, ir pasiekėm Suomijos įlanką. Gavom kempingą už 10EUR, į kurį įeina vieta palapinei, mašinai, dušai, tualetai, ir dar elektros būtų davę, bet neturėjom kur jos naudot. Pastatėm palapinę ir dar pavaikštinėjom pajūriu. O po pajūrio kepėm maistą ant tų ieškotų vienkartinių grilių. Dar kaip normalus programeris kompą buvau pasiėmęs, tai ir filmą pažiūrėjom palapinėj. O ko jau ne ramantika?

Dienos suvestinė:

3 diena ir geriausi D išleisti 5 eurai.

Ryte pavalgėm keptų sumuštinių nuo griliaus, susipakavom namą į bagažinę, ir išlėkėm Narvos link. Gerai buvo. Pačiam meiste yra pasienio postas su Rusija, o prie pasienio posto yra ir pilis, per kurios langus matosi kita pilis, bet jau Rusijos pusėj. Ir kad jau prakalbom apie Rusiją, tai beveik 80% Narvos gyventojų laiko save etniniais rusais (skirtingų kalbų wikipedijose skirtingi ir procentai). Nenuostabu, kad ir pilyje su mumis „babytė” nuoširdžiai kalbėjo rusiškai. Mes su D rusiškai „tik mokykloj mokėmės”, babytei smagiai linksėjom galvom, bet net ir bendrom jėgom visko vistiek nesupratom. Supratom tik ką reikėjo: gautas monetas galima pasilikt kaip suvenyrą arba ką nors nusipirkt. O bandant kažką nusipirkt vokietis kalvis „viarslo planą” siūlė: pirk iš jo kablį kokį tais ir Ebay parduok už brangiai. Profit! Nepirkom.

Kaip ir sakiau, iš pilies matosi kita pilis. Viskas kas už Upės jau Rusija.

Po Narvos ir ten sutiktų lietuvių, lėkėm į tą miestelį, dėl kurio ir užgimė ši kelionė – Silameję. Įdomumo dėlei šis miestelis dar rusiškesnis – 87% (vėlgi skirtingų kalbų wikipedijos duoda skirtingus skaičius). Apart tos gražios alėjos, ir arti jos sutvarkytų gatvių, nieko kažko įspūdingo neradom, net ir pavalgyt nepavyko ten kur nusižiūrėjom – užrakintas duris radom. Shit happens. Po miestelio dar pasitrynėm pakrante, aplankėm krioklį… Na pavasarį jis bėgtų, vasaros pabaigoje gaila, bet nebėga.

Ta graži alėja per P telefono kamerą.

Tipo turėtų bėgti krioklys čia.

Po krioklių ekskursijos šovėm į paskutinį dienos lankytiną objektą – apleistą sovietinių povandeninių laivų bazę. Bevažiuojant tą šimtuką kilometrų D sakė sustok čia, vairuosiu aš dabar. Tai tegu, negi man gaila. D pirmą kartą užsieny vairavo. Atvežė mus gi į tą laivų bazę, susimokėjom po „pitaką” eurų ir radom turizmui puikiai pritaikytą lankytiną objektą. Šiaip tai niekas ten nepritaikyta, pastatas avarinės būklės su iškabomis, kad ėjimas toliau ant savo atsakakomybės. Tai ėjom vistiek. Nieko ko tikiėjausi, nepamačiau, bet D buvo labai „pakerėta” šio lankytino objekto ir tikrai džiaugėsi kiekvienu išleistu centu už bilietą.

Daugmaž tokį pritaikymą turizmui gauni už 5EUR

D vaikšto su susidomėjimu

Po šitos lankytinos vietos susišaudėm kažkokį kempingą pas tetutę kieme už papigiai – gal 10 ar net mažiau eurų. Buvom vieninteliai ten žmonės. Na dar uodų buvo.

Dienos suvestinė:

4 diena ir planų laužymas

4 dieną numatę buvom pasivaikščiojimui po Taliną, tai principe taip ir padarėm. Neesam muziejų ir griuvėsių mėgėjai, tai pasivaikščiojimas buvo po miestą, senamiestį, kavutės atsigėrimas. Kažko labai ožiavosi estiškas parkavimo app’sas tiek dėl lietuviško telefono numerio, tiek ir mašinos numerio, tai nepamenu kas ten tiksliai buvo, bet pamenu, kad radau „workaround’ą”. Baudos negavom tai kaip ir viskas gerai.

Pavaikštinėję po Taliną, nuvarėm pas motulę Maximą pirkt lauktuvių, ir palapinėj miegot noro jau nebebuvo, tai pradėjom dairytis nakvynės kur nors apie Rygą. Kainos nebuvo krikščioniškos, paskaičiavom, pasitarėm ir 14h dienos buvo priimtas sprendimas miegoti savo lovoj. Pakeliui dar kelias ėjo šalia jūros, greit išokau nusimaudyti bent kartą šitoj kelionėj. Aprodžiau D Rygoj Lido (Dellano Lietuvoj) – pavalgėm atšalusio maisto, ir šovėm Vilniaus link, ir vidurnakty grįžome.

Dienos suvestinė:

Kelionės skaičiai

Anot automobilio borto kompiuterio:

  • 1825km
  • 6.8l/100km benzino (paskaičiavus pagal supiltus litrus ir nuvažiuotus km 6.87l/100km. tai kolkas grybo nepjauna)
  • 76.3km/h vidutinis greitis
  • 24h 34min praleistos važiuojant ar kitaip su užkurtu varikliu.

Vairavimo „čalendžas”

Prieš statybas skubėjau keist automobilį, nes senasis jau vien prie manęs pravažiavo beveik 200 tūkst. km be didesnių problemų, tai turėt tokią tiksinčią bombą, kai ilgalaikio investavimo kitur reikės, buvo rizikinga. Tad kaip ir mėgstu, pirkau defektuotą su maža rida. Kai kas pavadintų tokią mašiną „kotletu”, bet pavalgęs kotletų per pusmetį transfmoravau į važiuojantį agregatą, senojo atsikračiau, tai automobiliui, su kuriuo keliavome, buvo pirma ilgesnė kelionė. Ta proga sumąsčiau, kad reikia pabandyti pasižiūrėt kiek įmanoma nuvažiuoti su vienu baku. Tikslas buvo pamatuotas ir tikėjausi įveikti bent 900km, o rytinė Latvijos ir Estijos dalis tam puikiai tiko, nebuvo eismo, autostradų, ir ne Lenkija kokia, kur kaimas ant kaimo, net oras nereikalavo kondicionieriaus. 900km skamba juokingai kokiam pilkam dyzeliui, ar dar kokiam naujesniam sedanui su kakariekų litriniu varikliu, kur troleibusą vos aplenkia ar kitokia 3 cilindrų pornografija. Bet kai kalbam apie visais ratais varomą benzininį pilką sedaną su automatine pavarų dėže ir pustrečio šimto ristūnų, tai vis gi nėra gėdos tai vadinti „čalendžu”. Ir rezultatas maloniai nustebino:

  • Su baku įveikiau 957km
  • Borto kompas dar rodė, kad galima 45km nuvažiuot (Vilniuj, kai žinau degalines, tai esu išvažinėjęs ir kad rodytų brūkšniukus vietoj likusio atstumo, bet to nepraktikuoju ir tuo labiau kelionėj nenorėjau bandyt)
  • Vidutinės sąnaudos: 6.3l/100km
  • Vidutinis greitis: 69km/h

Truputį pasitobulinus ekonomiškame vairavime, ar bent žinant tiksliai, kad norimoj degalinėj bus benzino, teoriškai atrodo įmanoma įveikti ir 1000km. Į baką daugiausiai beveik 63l ir esu sutalpinęs, tai kaip ir viskas kompiliuojasi.

Pabaiga

Pirmas tokio tipo įrašas. Esant susidomėjimui, parašysime ir daugiau, nes pagal galimybes pakeliauti tikrai mėgstame.